Naujausi tyrimai atskleidė, kad apie 10 proc. žmonių nesulaukia teigiamo poveikio iš tokių vaistų kaip Ozempic dėl genetinių ypatumų, vadinamų GLP-1 atsparumu.
Kas yra GLP-1 atsparumas?
GLP-1 (glukagoną panašus peptidas-1) yra hormonas, padedantis reguliuoti cukraus kiekį kraujyje. Mokslininkai nustatė, kad kai kuriems žmonėms, turintiems specifinių genetinių variantų, GLP-1 lygis organizme yra aukštesnis, tačiau jis neveikia efektyviai. Tyrimas, atliktas Stenfordo medicinos instituto, rodo, kad šie variantai gali turėti įtakos vaistų, skirtų diabetui ir nutukimui gydyti, efektyvumui.
Tyrimo rezultatų santrauka
Tyrime, paskelbtame žurnale „Genome Medicine“, mokslininkai analizavo, kaip GLP-1 vaistai veikia cukraus kiekį kraujyje. Daugiau nei 25% žmonių, sergančių 2 tipo diabetu, naudoja GLP-1 receptorių agonistus, tačiau apie 10% jų gali nesulaukti laukiamo rezultato dėl GLP-1 atsparumo. Šis atsparumas gali lemti, kad pacientai, turintys tam tikrus genetinius variantus, nesugebėjo pakankamai sumažinti cukraus kiekio kraujyje net ir po šešių mėnesių gydymo.
Genetiniai variantai ir jų poveikis
Pagrindiniai tyrime aptarti genetiniai variantai paveikia fermentą, vadinamą PAM (peptidil-glicino alfa-amidatinė monooksigenazė). Šis fermentas atlieka svarbų vaidmenį aktyvuojant daug hormonų organizme, įskaitant GLP-1. Nors buvo tikimasi, kad pacientai su PAM variantu turės mažesnius GLP-1 lygius, tyrimas parodė, kad jų GLP-1 lygis buvo net aukštesnis, tačiau jis nesukėlė norimo biologinio poveikio.
Tyrimų metodika
Tyrime dalyvavo suaugusieji, kurių kraujyje buvo tiriami GLP-1 lygiai po saldaus tirpalo vartojimo. Nors GLP-1 lygių padidėjimas stebėtas, jie nesukėlė greitesnio cukraus kiekio sumažėjimo. Tolimesni tyrimai su pelėmis, neturinčiomis PAM geno, patvirtino, kad šios pelės taip pat patyrė GLP-1 atsparumą, nes jų maistas skrandyje judėjo greičiau ir GLP-1 vaistai nesugebėjo reguliuoti cukraus kiekio kraujyje tinkamai.
Praktiniai tyrimo rezultatai
Analizuojant klinikinių tyrimų duomenis, nustatyta, kad pacientai, turintys PAM variantus, mažiau efektyviai reagavo į GLP-1 vaistus. Po šešių mėnesių gydymo tik apie 11,5% pacientų, turinčių p.S539W variantą, pasiekė rekomenduojamus HbA1c lygius, palyginti su 25% pacientų be šio varianto. Tuo tarpu šie genetiniai variantai neturėjo įtakos pacientams, vartojantiems kitus dažnai skiriamus vaistus, tokius kaip metforminas.
Ką tai reiškia ateityje?
Šis tyrimas atskleidžia ne tik GLP-1 atsparumo fenomeną, bet ir galimybes personalizuoti gydymą. Sužinojimas, kurie pacientai greičiausiai reaguos į tam tikrus vaistus, gali padėti gydytojams greičiau nustatyti tinkamus gydymo metodus. Nors biologinė GLP-1 atsparumo priežastis vis dar nėra aiški, tyrimai rodo, kad gali būti galimybė sukurti vaistus, kurie padėtų žmonėms geriau reaguoti į GLP-1 terapiją.
