Mikroplastikų poveikis miškams
Pastarųjų metų tyrimai atskleidžia, kad mikroplastikai ne tik užteršia vandenynus ir miestus, bet taip pat tyliai įsiskverbia į miškus. Mokslininkai nustatė, kad dauguma mikroplastikų atkeliauja per orą ir nusėda ant medžių viršūnių, kol lietus ir krentančios lapai juos nuplauna arba numeta į miško paklotę. Čia natūralūs procesai, tokie kaip lapų irimas, padeda šias daleles palaidoti ir ilgainiui kaupti giliai dirvoje. Šie atradimai rodo, kad miškai yra nematomos oro taršos rezervuarai ir gali būti nauja fronto linija augančioje mikroplastikų krizėje.
Tyrimo metodologija ir išvados
Gamtos mokslų tyrėjai iš TU Darmštato sukūrė unikalų metodą mikroplastikų analizei ant lapų paviršių. Jų tyrimas, paskelbtas žurnale „Nature Communications Earth & Environment“, pabrėžia iki šiol nepakankamai ištirtą aplinkos taršos formą. Tyrimo rezultatai rodo, kad miškai nėra paveikti tik vietinių taršos šaltinių. Dauguma mikroplastikų atkeliauja per orą ir palaipsniui kaupiasi miškų dirvožemiuose. Mokslininkai nustatė, kad šios mažos plastiko dalelės pirmiausia nusėda ant medžių lapų viršūnėse.
Dr. Collin J. Weber paaiškinimai
„Mikroplastikai iš atmosferos iš pradžių nusėda ant medžių viršūnių lapų, ką mokslininkai vadina ‘šukavimo efektu’,“ aiškina pagrindinis autorius dr. Collin J. Weber iš Darmštato taikomosios geologijos instituto. „Tada, lapuočių miškuose, dalelės perkeliamos į miško dirvą, pavyzdžiui, lietaus ar rudens lapų kritimo metu.“
Plastiko dalelių judėjimas į dirvą
Ant miško paklotės atsidūrusios dalelės yra įtraukiamos į natūralius procesus. Nustatyta, kad didžiausios koncentracijos randamos viršutiniame lapų paklotės sluoksnyje, kur prasideda irimas. Tačiau reikšmingi kiekiai buvo aptikti ir giliau po žeme. Šis judėjimas į žemesnius dirvožemio sluoksnius susijęs ne tik su organinės medžiagos irimu, bet ir su biologine veikla, tokia kaip organizmai, padedantys skaidyti lapus ir paskirstyti daleles.
Mikroplastikų matavimas dirvoje, lapuose ir ore
Tyrimo komanda surinko mėginius iš keturių miškų vietų į rytus nuo Darmštato Vokietijoje. Jie analizavo dirvožemį, kritusius lapus ir atmosferos nuosėdas (medžiagų pernešimą iš Žemės atmosferos į Žemės paviršių) naudodami naujai sukurtą metodą kartu su spektroskopiniais metodais.
Miškai kaip atmosferos taršos rodikliai
„Mūsų rezultatai rodo, kad mikroplastikai miškų dirvožemiuose daugiausia kilę iš atmosferos nuosėdų ir iš lapų, krentančių ant žemės, žinomų kaip lapų kritimas. Kiti šaltiniai, priešingai, turi tik nedidelę įtaką,“ teigia Weber. „Mes darome išvadą, kad miškai yra geri atmosferos mikroplastikų taršos rodikliai ir kad didelė mikroplastikų koncentracija miškų dirvožemiuose rodo didelį difuzinį įnašą – priešingai nei tiesioginis, kaip trąšų žemės ūkyje, įnašas iš oro į šias ekosistemas.“
Naujas aplinkos ir galimas sveikatos rūpestis
Šis tyrimas pirmą kartą aiškiai parodo, kaip miškai tampa užteršti mikroplastikais ir kaip tiesiogiai tą taršą susieja su per orą pernešamomis dalelėmis. Iki šiol šis kelias nebuvo nuodugniai ištirtas. Rezultatai suteikia svarbų pagrindą vertinant mikroplastikų aplinkos riziką tiek ore, tiek dirvožemyje. „Miškai jau yra grėsmingai paveikti klimato kaitos, o mūsų išvados rodo, kad mikroplastikai dabar gali tapti papildoma grėsme miškų ekosistemoms,“ sako Weber. Rezultatai taip pat gali turėti įtakos žmonių sveikatai, nes jie pabrėžia, kaip mikroplastikai globaliai keliauja per atmosferą ir gali būti ore, kurį kvėpuojame.
