Senovinis graikų užrašas, rastas Didžiosios mečetės Homs mieste, Sirijoje, gali padėti nustatyti senovinės Saulės šventyklos vietą, kuri ilgą laiką buvo diskutuojama tarp istorikų. Manoma, kad ši mečetė stovi ant šventos vietos, kuri per laiką patyrė religinius pokyčius, pereidama nuo pagonybės prie krikščionybės ir galiausiai prie islamo.
Senovės Homsas ir Didžioji mečetė
Homsas, senovėje žinomas kaip Emesa, yra žinomas dėl savo istorinio svarbumo. Miesto centre stovi Didžioji mečetė, garsėjanti savo neįprasta ovalia architektūra ir gilia dvasine reikšme. Neseniai, restauruojant šios mečetės koloną, buvo rastas graikų užrašas, kurio atradimas atnaujino diskusijas apie senovės Saulės šventyklos buvimo galimybę.
Užrašas ir jo reikšmė
Pranešama, kad užrašas buvo rastas mečetės kolonos pagrinde. Dr. Maamoun Saleh Abdulkarim, Šardžos universiteto archeologijos ir istorijos profesorius, teigia, kad šis užrašas gali būti trūkstama grandis, padedanti atskleisti šios vietos, tarnavusios kaip šventovė per skirtingas religijas, kilmę. „Šis užrašas suteikia naujų įrodymų ilgalaikėje diskusijoje: ar Elagabalio šventykla buvo po dabartine Didžiąja mečete, ar ji buvo viršutinėse archeologinėse sluoksniuose, kur dabar stovi islamo tvirtovė?“ – teigia profesorius Abdulkarim.
Religinių sluoksnių analizė
Užrašas, išgraviruotas granito bloke, yra parašytas graikų kalba ir rodo, kad Didžioji mečetė galėjo turėti senovinius religinius ryšius. Tyrimai rodo, kad Homsas per amžius buvo formuojamas trijų didelių religinių etapų: pagonybės, krikščionybės ir islamo. „Religinis gyvenimas Homsase keitėsi nuo vietinių dievų, tokių kaip Elagabalas, iki krikščionybės priėmimo ketvirtajame amžiuje,“ pažymi profesorius.
Elagabalas: nuo šventiko iki imperatoriaus
Elagabalas, kuris tapo Romos imperatoriumi, buvo šios Saulės šventyklos vyskupas. Nors jis stengėsi pakelti šį dievą virš visų kitų Romos imperijoje, perėjimas nuo pagonybės prie krikščionybės vyko palaipsniui. „Krikščionybė nebuvo staiga pakeista pagonybe. Abi bendruomenės egzistavo kartu kelis šimtmečius,“ teigia profesorius Abdulkarim.
Paveldas ir kultūrinis tęstinumas
Užrašas įrodo, kad Emesa, kaip religinių ir komercinių centrų, sugebėjo išlaikyti savo praeitį. Miestas ne tik prisitaikė, bet ir reinterpretavo senovinius tikėjimus. „Emesos transformacija buvo ne pertrauka, o derybos tarp senųjų tikėjimų ir naujų religijų. Tai rodo, kaip religiniai pokyčiai formavo ne tik šventoves, bet ir galios dinamiką, tapatybę bei miesto erdvę,“ teigia profesorius.
Išvados
Naujausių tyrimų rezultatai gali pagaliau paaiškinti, kur stovi Elagabalio šventykla. „Mano tyrimas padeda aiškiai atsakyti į daugelį ilgai keltų klausimų ir suteikia naujų įžvalgų apie šios vietos religinę transformaciją per istorinius laikotarpius,“ pabrėžia profesorius Abdulkarim.
