Kroatų režisieriaus Igoro Bezinovičiaus filmas „Fiume o morte!“ („Rijeka arba mirtis!“) pristato naują požiūrį į fašizmą kaip į politinį judėjimą, kuris remiasi propagandos spektakliu, masine mobilizacija ir nacionalizmo mitais. Filme Bezinovičius kruopščiai vaizduoja 1919-ųjų Rijekos miesto okupaciją, kai italų rašytojas ir kariuomenės vadovas Gabriele D’Annunzio su savo legionieriais užėmė miestą, vos baigus Pirmajam pasauliniam karui.
„Fiume o morte!“ tapo vienu iš 2025 metų svarbiausių filmų, pelnęs 30 apdovanojimų, įskaitant geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą iš Europos kino akademijos ir FIPRESCI prizą Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje. Filmas buvo pasirinktas kaip Kroatijos kandidatas 2026 metų Oskarui, nors nepateko į galutinius nominantus.
Filmas apie fašizmo gimimą
Ši Kroatijos, Italijos ir Slovėnijos bendradarbiavimo produkcija kūrybiškai sujungia dokumentiką ir komediją, pateikdama istorijos pamoką apie fašizmo atsiradimą. Filme dalyvauja apie 100 neprofesionalių aktorių ir fone žaidžiančių asmenų, kurie „atkuria“ 1919 metus ir Rijekos okupaciją, vykusią Gabriele D’Annunzio vadovaujamų paramilitarinių pajėgų.
Po Pirmojo pasaulinio karo, D’Annunzio, nepatenkintas, kad Rijeka nebuvo įtraukta į Italijos karalystę, kartu su legionieriais 1919 metų rugsėjo 11 dieną įžengė į miestą ir sukūrė para-valstybę, žinomą kaip Italijos Karanaro regencija. Per daugiau nei metus, D’Annunzio ignoravo 1920 metų lapkričio sutartį, pagal kurią Rijeka priklausė Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystei. Dėl to Italijos armija buvo priversta išvaryti jį iš jo „valstybės“. D’Annunzio legionieriai paliko Rijeką 1921 metų sausio 5 dieną, o pats D’Annunzio išvyko po dviejų savaičių, taip pažymėdamas 16 mėnesių okupacijos pabaigą.
Filmo kritinė analizė
Bezinovičiaus filme D’Annunzio vaizduojamas kaip „fašizmo pionierius“, o jo gyvenimas ir darbas naudojami kaip pagrindas proto-fašizmo analizei. Filme gausu paralelių su šiuolaikine geopolitine situacija ir fašizmo/nacizmo atgimimu įvairiomis formomis, kas yra svarbus šios kūrinio kūrimo motyvas.
Rijekos okupacija gerai dokumentuota, o archyvuose saugoma daugiau nei 10,000 nuotraukų, kurios naudojamos filme, siekiant „atkurti“ asmenybes ir įvykius. Kaip teigė vokiečių filosofas Walteris Benjaminas, fašizmas gali būti laikomas „politikos estetizacija“, kuri paverčia politiką spektakliu, naudojant simbolius ir masinius mitingus, kad emocingai mobilizuotų žmones. Ši perspektyva padeda suprasti, kad D’Annunzio valdymas Rijekoje yra ne tradicinis valdymas, o politinis teatras.
Bezinovičius atskleidžia komedijos dvasios įtaką fašizmo atsiradimui, pateikdamas absurdą ir komiškumą, kuris vėliau atskleidžia tragiškas pasekmes. Filme D’Annunzio atgaivina senovės Romos salutą, kuris vėliau tapo privalomu fašistų ir nacistų ženklu. Filmas taip pat atskleidžia, kaip D’Annunzio į Rijeką atvežė daugiau nei 5,000 jaunų italų, siekdamas pakeisti miesto demografinę sudėtį.
Ką tai reiškia Lietuvai?
Šis filmas yra svarbus ne tik istoriniu požiūriu, bet ir dabar, kai fašizmo ir nacionalizmo atgimimas yra aktualus visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Dėmesys tokiems istoriniams įvykiams kaip D’Annunzio okupacija gali padėti suprasti, kaip lengvai gali pasikartoti praeities klaidos ir kaip svarbu atpažinti ir pasipriešinti autoritariniams judėjimams.
